Ką iš tikrųjų reiškia „atsijungti nuo sistemos“? „Antania. Vieno žmogaus šalis“ – filmas apie skulptorių Antaną, kuris atsiriboja nuo civilizacijos, bažnyčios ir „padorios“ biografijos, kad susikurtų savo šalį keturiose namo sienose. Čia elektra – nuo saulės baterijų, ant sienų pakabinti kryžiai, paveikslai kuriuose pavaizduotos nuogos moterys ir apokaliptiniai žirgai, o kiekviena kertė primena: šita teritorija nepriklauso niekam, tik jam.
Iš pirmo žvilgsnio tai keisto menininko rojus. Jis pats kala, pats pasigamina elektrą, pats sprendžia, kas čia pakliūna ir kas – ne. Tačiau filmui einant aiškėja kita tiesa: Antania neturi nei piliečių, nei įpėdinių. Visa šalis laikosi ant vieno senstančio žmogaus – jo kūno, rankų ir charakterio, kurie dar laiko kirvį, bet jau pavargsta lipant laiptais.
Per Antano balsą ir kasdienius ritualus pamažu atsiveria praeitis, kurios jis pats nelabai mėgsta aiškinti: bažnyčios altoriai, „tvarkingo“ menininko karjera, Vokietijos parodos, Rumšiškių dešimtmetis, konfliktai, po kurių sistema jį vis išmesdavo… Galiausiai jis pasirenka paskutinį variantą – susikrauti visą gyvenimą į vieną namą ir pavadinti tai savo šalimi. Kartais čia užsuka klebonas, galimi pirkėjai, atsitiktiniai mokiniai su kirviais rankose. Jie trumpam sujudina orą, bet išėję palieka tą patį vaizdą: kalnai skulptūrų ir žmogus, kuris vis labiau galvoja ne apie kūrimą, o apie tai, kas prižiūrėtų jo darbus.
Filmas „Antania. Vieno žmogaus šalis“ – apie tai, kaip veikia savarankiškai sukurtas pasaulis, kuriame kūrėjas yra ir vienintelis gyventojas, ir vienintelis prižiūrėtojas. Tai pasakojimas apie kūnišką, triukšmingą kasdienybę, kurioje kiekvienas kirčio į medį garsas primena tylų pavojų, kad vieną dieną čia gali likti tik užrakintos durys, tylus, lėtai yrantis namas ir laikui paliktos skulptūros.
